Rekomendacijos

KNYGOS |1| Paslaptingas medžių gyvenimas

Namuose knygai ne visuomet randu laiko, bet laikas, kai važiuoju autobusu į – ir – iš darbo,  visada yra skiriamas skaitymui. Būtent todėl mano kuprinėje visuomet rasite knygą, nors reikia pripažint, kad kartais jos būna sunkios ir nuolat jas tampytis nėra didelio malonumo. Skaitymas autobuse man yra net savotiška romantika, o dar smagiau būna kai pamatau kažką veikiantį ta patį, tada ir šypsais vienas kitam.

Šį kartą skaitau nuostabią knygą, Peter Wohleben – Paslaptingas medžių gyvenimas, ir noriu šiek tiek apie ją papasakoti.

Kai studijavau, mėgstamiausia mano paskaita buvo dendrologija – mokslas tiriantis sumedėjusius augalus. Reikėjo išmokti šimtus skirtingų medžių pavadinimų,  ir ne tik lietuviškai, bet ir lotyniškai! Būdavo, eini gatve ir galvoje vardini medžių, krūmų ir vijoklių pavadinimus, apimdavo mažas pasididžiavimas kai visus atpažindavau, o jei jau koks likdavo neatpažintas, namuose vykdavo tolesnės paieškos, kol medis būdavo identifikuotas.

Knyga Paslaptingas medžių gyvenimas leidžia, o gal tiksliau net ir priverčia kiek kitaip pažvelgti į mus supančią gamtą, o ypač  į medžius kaip gyvybės rūšį.

Kas galėtų pagalvoti, kad medžiai yra tokie bendruomeniški, kad geba ne tik atskirti savo rūšies medžius tarp kitų medžių, bet ir praktiškai nekonkuruoti su jais dėl saulės šviesos, globoti savo atžalas, padėti ir rūpintis senais ir ligotais savo bendruomenės nariais.

Labiausiai man knygoje įsiminusi vieta – apie žirafas ir akacijas. Žirafos mėgsta užkandžiauti akacijų lapais, tačiau augalui tai visai nepatinka, tad, siekdamos atbaidyti ėdrūnes, akacijos lapai per kelias minutes geba išskirti nuodingųjų medžiagų. Tai pajutusios žirafos pereina ne prie kito medžio, bet paėjėja kokius 100 metrų, kad informacija apie jų atėjimą nebūtų pasklidusi ore ir tada rupšnoja toliau. Valgoma akacija išskiria etileno dujų ir šitaip įspėja šalia augančias akacijas, kad joms iškilo grėsmė, įspėti medžiai išskiria taip pat dujas ir tokiu būdu pasirengia gintis. Nenuostabu, kad ilgainiui žirafos perprato akacijų apsaugos būdą, tad nurisnoja toliau nuo pradinio užkandžiavimo taško, kur akacijos dar nesukilusios į kovą, arba keliauja link akacijų prieš vėją, kad informacija negalėtų būti atpūsta ir augalai būtų “užpulti” netikėtai.

Autorius savo knygos aprašyme mini, kad perskaitę šią knygą į mišką ir medžius pažvelgsime kitomis akimis. Galiu tik patvirtinti, kad man taip ir nutiko. Miškas man tapo dar mistiškesnis, naudingesnis ir mielesnis. Beje ar žinojote, kad jei miške gerai įtempsime klausą, girdėsime kaip jis šnara? Tai medžiai dalinasi dienos ar nakties įspūdžiais.

 


Bendraukime ir socialiniuose tinkluose!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *